Valdorfo pedagogika

Valdorfo pedagogika – tai vientisa vaikų ugdymo sistema, taikoma ikimokyklinėse institucijose (nuo 3, kai kur – nuo 1,5 metų iki 7 metų) ir bendrojo lavinimo mokyklose nuo 1 iki 12 klasės. Jos metodai remiasi austrų pedagogo ir filosofo Rudolfo Steinerio (1861 – 1925) sukurta antroposofine antropologija, giliu vaikystės amžiaus tarpsnių suvokimu (kiekvienam amžiaus tarpsniui taikomi saviti pedagoginiai principai) bei nuodugniu kiekvieno pedagogo vaikų stebėjimu, empiriniais tyrimais, jų analize ir asmenine patirtimi. Valdorfo pedagogikos institucijoms būdingas ypatingas socialinis klimatas: išskirtinis dėmesys tėvų ir pedagogų bei pedagogų tarpusavio bendradarbiavimui, vaikų tarpusavio santykiams.

Valdorfo pedagogika siekia:

  • Puoselėti kiekvieno vaiko sveiką raidą.
  • Suteikti jam galimybę realizuoti savo potencialius sugebėjimus.
  • Padėti vaikui išplėtoti įgūdžius, reikalingus visuomenės plėtrai.

Vienas iš ugdymo programos uždavinių yra sudaryti vaikui sąlygas susidurti su jo brandą atitinkančiais sunkumais, (“mesti jam tinkamą iššūkį”), tuo stimuliuojant jo vidinių galių skleidimąsi. Kitas uždavinys yra palaikyti, stiprinti, įtvirtinti besiformuojančius vaiko gebėjimus, sudaryti sąlygas saugiai vystytis jo vidiniam gyvenimui. Dviejų pastarųjų uždavinių pusiausvyra leidžia išplėsti vaiko “artimiausio vystymosi zoną”, kaip ją įvardijo rusų psichologas Levas Vygotskis. Remiantis tuo, ką vaikas sugeba, jam suteikiama parama, įgalinanti jį pasiekti savo potencijų sritį.

Valdorfo pedagogikoje pagrindiniai akcentai tenka trims aspektams:

1. Sveikam vaiko asmenybės vystymuisi, amžiaus tarpsnių dėsningumams

2. Vaiko individualumui, vaiko stebėjimui, pedagoginiams – psichologiniams tyrimams ir jų analizei.

3. Harmoningo socialinio klimato tarp suaugusiųjų ir tarp vaikų sukūrimui.

 

“Deficitinių” sugebėjimų ugdymas

Valdorfo pedagogikos požiūriu, kiekvienas vaikas yra gabus ir unikalus, o pedagogas jam tik padeda atskleisti savo potencijas. Ši pedagogika stengiasi išsaugoti ir puoselėti tokius svarbius “deficitinius” vaiko sugebėjimus, kaip pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais, iniciatyvumas, kūrybingumas, nuoširdus noras pažinti ir prasmingai elgtis su pasauliu. Paisoma vaiko vidinių paskatų, motyvų. Stengiamasi apsaugoti mažą žmogų nuo didėjančio gyvenimo tempo bei su juo susijusio visuotinio nervingumo ir streso. Vaikui leidžiama vystytis savo tempu ir ritmu, neskubinant jo kuo greičiau užaugti, jam sudaromos sąlygos džiaugtis vaikyste. Ypatingai vertinama vaiko fantazija, vaizduotė, individualus, kūrybiškas mąstymas. Šias savybes stengiamasi ne tik puoselėti ir skatinti, bet, kiek įmanoma, ir apsaugoti nuo stereotipų.

Daug dėmesio skiriama meninei veiklai, kuri ypatingai gali sustiprinti vaikų pasitikėjimą savo sugebėjimais. Vengiama spalvinimo knygų, šablonų apipiešinėjimo, o ikimokykliniame amžiuje ir rodymo, kaip piešti, nes visa tai verčia vaikus galvoti, kad jų pačių originalios idėjos yra nevertingos ir nepriimtinos. Tokia veikla sumažina vaiko pasitikėjimą, neleidžia jam kurti individualiai prasmingo meno. Vietoje to jis tik kartoja ar užbaiginėja kažkieno kito kūrybą.Nuo ankstyvos vaikystės ugdomas vaikų nuostabos, dėkingumo ir pagarbos jausmas. Jie save regi, kaip didesnės visatos dalį. Šios pedagogikos pradininkas austrų mąstytojas Rudolfas Staineris dauge kalbėjo apie nuostabos jausmą vaikystėje ir jo, kaip mąstymo pagrindo ugdymo svarbą: “Yra esminga, kad, prieš pradėdami mąstyti mes išgyventume nuostabos būseną”. (R.Steineris)

Subalansuota visų vaiko galių plėtra – žmogiškojo potencialo išsaugojimo garantas. Šiuolaikiniame informacijos amžiuje nuolat auga vaikams privalomų žinių apimtis. Tai didina įtampą taip pat ir ikimokykliniame ugdyme (pavyzdžiui, rengiant vaikus mokyklai). Ši situacija kelia grėsmę, kad ankstyva intelektualizacija, vienpusiškumas įsiterps į ikimokyklinį ugdymą, pažeidžiant vaiko galių plėtros pusiausvyrą. Todėl aktualiu išlieka siekis, kad nebūtų pereikvojami vaiko resursai vienoje srityje, leidžiant atrofuotis kitiems jau labai ankstyvame amžiuje, tuo būdu kėsinantis į ateities visuomenės potencialą.

Ikimokyklinė Valdorfo pedagogika siūlo būdus, kaip subalansuoti visų vaiko galių plėtrą. Intelektinis ugdymas  integruojamas į praktinius ir meninius dalykus, išlaikant vaiko psichikai reikalingą vientisumą. Nors darželyje organizuojama daug meninės ir praktinės veiklos, bet svarbiausias prioritetas teikiamas laisvajam kūrybiniam vaikų žaidimui, kuris veikia kaip stipriausias įvairias vaiko galias subalansuojantis veiksnys.

Visybinis pasaulio suvokimas – gebėjimo orientuotis jame pagrindas. Vaikas turėtų matyti ne padriką pasaulio vaizdą, bet suvokti jo visumą. Jam svarbu išbandyti savo jėgas įvairiose srityse, ieškant to, kas artimiausia. Ši patirties bei žinių įvairovė praplečia vaiko akiratį, kuris yra reikšmingas, formuojantis visybiniam pasaulio suvokimui.

Darželyje kiekvienas vaikas turi galimybę išbandyti įvairius darbus, amatus (siuvimą, medžio darbus, maisto gaminimą, vilnos vėlimą, sodininkystę, žaislų gaminimą, žvakių darymą ir kt.). Vaikams siūloma daug tokios veiklos, kurios produktai vaidina svarbų vaidmenį visoje žmonijos kultūros istorijoje bei šiuolaikinių žmonių gyvenime. Pavyzdys – duonos kepimas (rudenį darželyje rišami kviečių pėdai, kuliama, vėtoma, malama, minkoma tešla ir kepama duona). Kiekvienas veiklos etapas yra prasmingas ir svarbus.

Per patirtį ir veiklą vaikai daug sužino ir išmoksta. Tai – toks žinių ir įgūdžių pateikimo būdas, kai orientuojamasi į dalyko esmę, išskirtinumą, jo vietą ir paskirtį bendresniame kontekste. Ne tiek svarbu, kad vaikas sukauptų daug informacijos, kiek tai, kad ji būtų susieta su gyvenimu, ne virtuali.

Patirti, jog mokymasis teikia džiaugsmą – gauti paskatą mokytis visą gyvenimą. Svarbu ugdyti natūralią mokymosi motyvaciją, išsaugoti vaiko žinių troškulį, suteikti jam galimybę patirti atradimo džiaugsmą – nuostatos mokytis visą gyvenimą pagrindą.

Darželyje pedagogas plečia vaiko patirtį, padeda pažinti jį supantį pasaulį ne tiek aiškindamas, kiek per jutimus, patyrimą ir veiklą. Auklėtoja gerbia vaiko iniciatyvą, netrikdo jos nesavalaikiu kišimusi ar komentarais. Ji nekviečia vaikų, o leidžia jiems patiems pastebėti jos veiklą, prieiti ir dalyvauti.

Suvokti kontekstą, kuriame gyveni, reiškia – išsiugdyti atsakomybę. Žmogui prabunda atsakomybės jausmas, jei jis giliai suvokia savo sąsajas su kitais žmonėmis, aplinka, kurioje gyvena.

Darželyje to siekiama per vaikų veiklą ir suaugusiojo pavyzdį – prižiūrint augalus, švarinant gamtą, tvarkant ir taisant žaislus (pavyzdžiui, medinius žaislus galima patiems gaminti ir remontuoti bei atnaujinti, skirtingai nuo plastmasinių), pagarbiai elgiantis ne tik su žmonėmis bet ir su žmogaus pagamintais daiktais bei gamtos dovanomis, pavyzdžiui, maistu, kt. Vaikams akcentuojama aplinkos priežiūra, rūpinimasis daiktais ir gamtos objektais – tiek patalpoje, tiek lauke.

Vaikystė – savarankiška vertybė. Laisvojo ugdymo požiūriu vaikystė savaime yra gražiausia žmogaus gyvenimo atkarpa. Todėl Valdorfo pedagogikoje svarbus ne tik ugdymo rezultatas, bet ir vaiko kasdieniniai išgyvenimai. Stengiamasi sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas galėtų būti atviras, jaustųsi saugus, suprastas ir išklausytas, padrąsintas saviraiškai.

Rami, jutimus tausojanti aplinka saugo vaikus nuo išorinio pasulio skubotumo ir streso. Pastovus gyvenimo ritmas ir kasdieniniai pasikartojimai suteikia vaikams saugumo ir pasitikėjimo jausmą. Individualus suaugusiojo dėmesys kiekvienam vaikui ir pedagoginė orientacija į procesą, o ne į rezultatą padrąsina vaiką veiklai, sustiprina jo pasitikėjimą savo jėgomis.

Socialinių santykių darna. Darnūs socialiniai santykiai – viena pagrindinių vertybių, į kurias orientuojamasi Valdorfo pedagoginėje sistemoje. Sveiki ir darnūs socialiniai santykiai tampa įgūdžiu ir vertybe ateičiai. Mokomasi gerbti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo išmanymo ir gebėjimų, akcentuojami kiekvieno privalumai, vertinamas kolektyvinis darbas ir gerbiamas kiekvieno vaiko savitumas.

Darželyje vaikai mokosi sąveikauti vienas su kitu, dalintis, dirbti kartu ir bendradarbiauti. Jie mokosi pasitikėti, užmegzti gerus santykius su kitais vaikais ir suaugusiais. Pedagogai ir vaikai gerbia vieni kitus ir rūpinasi vieni kitais. Vaikai mokosi ruošti dovanas šeimos nariams ir jas dovanoti.